My summer of love

Kaskart, kai išgirstu frazę: “meilei pinigų nereikia” nejučiomis nusišypsau. Tikrai ne todėl, kad būčiau materialistė, bet todėl, kad nuoširdžiai tuo netikiu. Mielieji, “susipakuokit” į palapinę ir pagyvenkit mėnesį laiko gyvi vien jausmais. Esu tikra, kad iš bado “suvalgysit” ir savo meilę. Vis dėlto, materializmu pagrįsta “meilė” mane siutina dar labiau. Buvau auklėta mintimi, kad moteris turi mokėti save išlaikyt, o finansinė atsakomybė santykiuose yra dalijama perpus.

Ne akmens amžiuje gyvename ir moterys jau išlindo iš olų, per milijonus metų pavargusios nuobodžiai laukti, kol vyrai partemps kokį žvėrį. Dabar moterys pačios perkasi maistą prekybos centruose ir tempia dideliais maišais namo. Tiesa, dar yra tos, kitos, moterys, kurios netempia namo maišų. Na, nebent ten būtų prabangūs blizgučiai. Šitos moterys dar neevoliucionavo. Jos vis dar sėdi XXI amžiaus “olose” ir laukia savo vyrų, kurie partemps namo ne tik maisto, bet ir ”žaislų” su žėrinčiais fashion brand‘ais. Ir jos nekvaršina savo mažyčių galvelių mintimis apie globalines problemas, emancipaciją, garbę ir savigarbą. Jų galvelėse pernelyg daug minčių apie natūrinius mainus - “kaip iškeisti tai, ką turiu aš (ir nesvarbu, kad dažniausiai ten tragiškai tuščia), į tai, ką turi tu”. Aš vis nesiliauju stebėtis šiuo primityvumu. Ir tada pagalvoju, kad ta meilė palapinėje man kur kas priimtinesnis absurdas, negu natūriniais mainais pagrįstas spektaklis.

Vis dar bandau identifikuoti skirtumus tarp prabangių išlaikytinių ir pigių kekšių. Ir vienos ir kitos kainuoja. Skiriasi tik mokėjimo išraiška ir kaina. Ir tos, pigiosios, turbūt, dar tempia maistą į namus, kol brangiai kainuojančios, sedėdamos “olose”, užsiima tapyba ant veido, kuri, deja, neturi jokios išliekamosios vertės… Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kai evoliucijos nepaliestas protelis nesuvokia žodžio “laikina”…

Neseniai su vienu išskirtiniu pašnekovu kalbėjomės apie sąvoką: “mano vienintelė antroji pusė”. Jis manęs paklausė ar aš tuo tikiu? NE, tikrai ne. O jeigu man skirtasis vakar numirė pakeliui pas mane? Ar jau viskas? Ar liksiu be antrosios pusės? Tada paklausiau to paties klausimo savo pašnekovo. Jo nuomonė buvo kone identiška - “o jeigu ji gyvena kur nors Osakos daugiabuty ir aš niekada ten nenuvažiuosiu?”. Taip ir likome bendrai sutarę - nėra vienintelės, būtent tau skirtos antrosios pusės. Esi tu ir tavo požiūris, tavo jausmai ir pojūčiai… ir žmonės, kuriuos įsileidai į savo gyvenimą todėl, kad tuo metu turėjote ką vieni kitiems duoti. Ir nėra čia jokios mistikos, burtų ir magijos… nebent fatališkas atsisiktinumas- tinkamus žmones sutikti tinkamu metu tinkamoje vietoje…

Romantika persmelkti filmai, knygos, dainų žodžiai dažniausiai negrįžtamai sužaloja moters supratimą apie idealią meilę, idealų vyrą ir idealius santykius. Toje, rožine romantika nuspalvintoje svajonėje, viskas tampa taip dramatizuota, “suaštrinta” iki kraštutinumų ir “saldu” iki šleikštulio. Tada, vyrai nesupranta ko nori moterys, moterys nesupranta, kodėl visi vyrai kiaulės ir kada ateis tas “vienintelis”. Galiausiai ateina tik Mr. Proper, kuris padeda išvalyti virtuvę (ir tai daro tik TV dėžutėje). O kodėl taip yra? Dr. Gray sako: “vyrai kilę iš Marso, o moterys iš Veneros”… Visas pasaulis šlovina šią idėją… Ir štai čia mano moteriška logika nesuvokia - kaip puselė iš Marso ir puselė iš Veneros gali sudaryti darnią visumą???

Todėl, nepasakokite man apie vienintelius ir nepakartojamus. Nepakeičiamų nėra, yra tik laiku nepakeisti. Ir jei mano “vienintelis” vakar numirė Osakos daugiabutyje, tai jau laikas jį kažkuo pakeisti…

Dar nuo paauglystės jaučiu nepaaiškinimą susižavėjimą Septintuoju dešimtmečiu. Istoriniu laikotarpiu, muzika, stiliumi, minties ir veiksmų laisve. Tuo beprotiškai skambančiu moto - “Live fast, love hard, die young”… Ir jei jau man nepasisekė gimti keliais dešimtmečiais anksčiau, tai bent jau dalį to požiūrio aš sugebėjau adaptuoti savo gyvenime…

Gyventi greitai. Labai greitai. Patirti kuo daugiau. Nukeliauti kuo toliau. Pasiekti tam tikras aukštumas. Kristi žemyn. Atsitiesti ir vėl pakilti. Šokti iki paryčių. Važiuoti nežmonišku greičiu. Klausyti muzikos. Labai garsiai. Įsprausti pavargusias kojas į aukštakulnius. Ne - į “batus žudikus”. Bėgti su jais per smėlį. Nusiauti. Nusimesti rūbus. Panirti į vandenį mėnesienoj. Mylėtis. Beprotiškai aistringai. Lyg nebūtų rytojaus. Atsiduoti visa esybe. Pajausti šiurpstantį ir tirpstantį kūną. Užmigti auštant ir pabusti nuo kutenančių prisilietimų. Perbraukti nagais per nugarą. Lyžtelti mylimojo lūpų kamputį. Įsimylėti. Vėjavaikiškai. Iki beprotybės. Palikti ir būti paliktai. Apsvaigti. Nuo meilės, žodžių, tekilos ir deginto cukraus. Juoktis. Iki ašarų. Nuspalvintų juodu blakstinų tušu. Verkti. Išklykti tą dusinantį gumulą gerklėje. Atrasti tinkančią kaukę ir būti savimi. Suprasti kaip arti yra durys anapus, kad įvertintum, ką turi čia ir dabar…

Ir net tada, kai man darosi nuobodu iki koktumo - aš dievinu gyvenimą. Savo. Tą, kuris pilnas greičio, svaigulio ir beprotybės…

Klausimas: kaip patraukti vyrų dėmesį? Nuoširdus atsakymas - nemanau, kad yra viena “tikroji” taisyklė… Mano nuomonė ir patirtis - subjektyvi, bet jei jau dalinuos tuo, ką gero atrandu vyrų ir moterų santykiuose, tai pasidalinsiu ir tomis lemtingomis pirmosiomis minutėmis…

1. Nekurti spektaklio. Greičiausiai dėl to “kaltas” auklėjimas arba savigarba, bet mano žodyne nėra sąvokos “kabinti vyrus”. Niekada neinu linksmintis su intencija ką nors nusikabinti, turbūt tai ir yra mano didžiausias privalumas, nes nesielgiu dirbtinai. Būnu tuo, kuo esu. Nesidairau ieškodama potencialios aukos, moteris, kuri “nieko neieško” dažniausiai “būna surandama”…

2. Atrodyti patraukliai, bet ne vulgariai. Mano mėgstamo blogo autorius rašė: “Net jei tai ir baisi mergina, bet su trumpu sijonu - dėmesys, arba bent jau akimirka dėmesio, garantuotas. Ir jei mergina velkasi palaidinę su gilia iškirpte, ji puikiai žino, ką daro.” Tai štai - taip daryti nereikia!!! Natūralu, kad trumpas sijonas ir gili iškirptė neliks nepastebėti (Playboy kalendorius irgi nelieka nepastebėtas, bet po kurio laiko vistiek atsiduria šiukšliadėžėje), bet prieš rengdamasi itin seksualiai sąžiningai atsakyk sau į klausimą: “Dėmesio nori sau ar savo užpakaliui?”. Asmeniškai man, norisi sulaukti kvietimo į pasimatymą, o ne į lovą, bet čia visiška pasirinkimo laisvė… Jei reikia rinktis drabužį apnuoginantį krūtinę, arba drabužį apnuoginantį nugarą, aš renkuosi antrąjį variantą. Patrauklumas ir vulgarumas yra du skirtingi dalykai. Dėmesį gali patraukti išskirtiniu stiliumi, šypsena, laiku ir vietoj įterpta gera fraze. It’s up to You, babe.

3. Flirtuoti, bet “nepasikarti” ant kaklo. Apdovanočiau Nobelio premija tą, kuris sugalvojo flirto meną. Velniškai smagus reikalas, jei esi gera žaidėja ir moki bent pagrindines žaidimo taisykles. Mano taisyklė - neperžengti ribos, nes smagiausia yra laiku sustoti. Palik vietos bendravimo tęsiniui ir erdvės vyrui žengti tolimesnį žingsnį.

4. Akys, kuriose norisi nuskęsti. Pripažįstu - daugiausiai laiko prie veidrodžio skiriu akims. Visada stengiuosi su pašnekovu palaikyti akių kontaktą, todėl noriu, kad mano žvilgsnis galėtų “kalbėti” netgi tada, kai aš tyliu. Ir kai kartą man buvo pasakyta, kad žiūrint į mano akis “norisi nuskęsti”, supratau, kad šitas planas veikia. Velniop visus blizgučius, jei žėri Tavo akys.

5. Kvepalų dvelksmas. Kartais juokauju, kad vyrai yra gyvuliai, vedami gyvuliškų instrinktų. Tai nereiškia, kad iš tiesų taip galvoju, tačiau neabejoju, kad vyrus patraukia moters kvapas. Štai kodėl kvepalams aš suteikiu itin didelę reikšmę. Subjektyvus reikalas, bet universalaus varianto čia nėra. Gali nieko nesakyti, gali stovėti atsukusi nugarą, bet jei šalia esantį vyrą pasieks tavo kūno šilumos skleidžiamas kvepalų dvelksmas, gali būti tikra, kad sulauksi dėmesio.

*Tai pagrindiniai aspektai, kurie (kaip rodo mano praktika) padeda subtiliai patraukti vyrų dėmesį. Esu tikra, kad kiekviena moteris atranda tai, kas jai priimtiniausia. Sakoma, kad tikslas pateisina priemones. Vadinasi priklausomai nuo tikslo, pasirenkamos ir priemonės. Todėl iš pat pradžių siūlau užduoti sau klausimą: “kokiu tikslu sieki patraukti dėmesį?”…

Šiandien prisiminiau vienos Personos duotą gyvenimo pamoką: “Kerštas - skaniausias, kai patiekiamas šaltas. Išmok išlaukti. Ženk žingsnį tada, kai žmogus to tikėsis mažiausiai. Nesistenk, kad visi apie tai sužinotų, užteks to, kad apie tai žinosi tu. Vis dėlto tikrąją ramybę atrasi ne tada, kai išliesi pyktį, bet tada, kai išmoksi jį nugalėti savyje.”

Būtent dėl tokių gyvenimo pamokų ir kiekvieno apgalvoto žingsnio į priekį, aš visada jausiu tam žmogui ypatingą pagarbą…

Prieš kelias dienas sulaukiau žodžių, kuriuos priėmiau kaip originaliausią kada nors girdėtą komplimentą: “Yra moterys, kurias norisi saugoti. Yra moterys, kurių norisi saugotis. Ir esi tu. Kažkur tarp šitų dviejų pusių…”

Nuo mano skyrybų praėjo daugiau negu metai. Dabar aš jaučiuosi gerai, tikrai labai gerai, kartais netgi “pagaunu” save galvojant, kokia aš laiminga. Dabar. Bet peržvelgus retrosepektyvą vaizdas būtų šiek tiek kitoks. Tada man išties norėjosi, kad kas nors trumpai ir aiškiai pasakytų kaip tai išgyvent. Dar geriau - duotų kokį laiko ir veiksmų planą, kaip susitvarkyti visą tą emocinį sąvartyną, kuris užgriūna ant tavęs kartu su mintimi - “viskas baigta”. Perskaičiau išties nemažai straipsnių apie tai. Knygynų psichologinės literatūros skyriuje turbūt ištrypčiojau grindinį, bet pasidalinsiu tuo, kaip “išsigydžiau” pati:

1. Laikas. Mano mama man kartojo, kad su laiku viskas praeis. Šita frazė tiesiogine ta žodžio prasme mane nerviškai veikė. Aš norėjau, kad būtų gerai dabar. Iškart. Deja, deja. Kad ir kaip nemalonu pripažint - geriausiai veikia laikas. Tai natūrali emocinės detoksikacijos terapija, kad atprastum nuo jausmų, nuo buvimo šalia to žmogaus, nuo jo balso, prisilietimų. Kad po truputį pradėtum užsimiršti. Gyjimo paspartinti turbūt neįmanoma.

2. Alkoholio vengimas. Neskandink liūdesio alkoholyje ar vaistuose. Imsi dar labiau gailėtis savęs, visos neigiamos emocijos bus dar labiau suaštrintos ir elgesys bus neprognozuojamas. Po savųjų skyrybų į alkoholį nežiūrėjau keletą mėnesių, deja padariau klaidą tikėdamasi, kad vaistai padės ramiau užmigti. Užteko poros dienų, kad suvokčiau, jog vis dėlto nenoriu jokios “cheminės” pagalbos. Skausmo negalima slopinti, jį reikia išgyventi.

3. Miegas. Nuo milijono klausimų, melancholiškų minčių ir jausmų pertekliaus greičiausiai atsiras miego sutrikimai. Arba norėsis miegoti nuolat, arba nesugebėsi užmigti išvis. Mane pasirinko antrasis variantas. Užmigdavau tik tada, kai fiziškai, emociškai ir visaip kitaip tiesiog “išsikraudavau”. Radau vienintelį būdą tai įveikti - knygas ir filmus.

4. Blogų minčių “žudymas”. Mokslai, darbas, skaitymas, filmai, kelionės. Bet kokia veikla, kuri padeda bent kiek laiko užsimiršti apie tą situaciją. Tuo metu nieko nesinori, bet tiesiog reikia prisiversti. Savo stiprybę reikia nuolat motyvuoti. Venk filmų apie meilę, išsiskyrimus, saldžių meilės romanų. Rinkis “sudėtingą” literatūrą, filmus, kurie reikalauja įžvalgos, veiklą, kuri reikalauja mąstymo. Daryk viską, kad kuo mažiau galvotum apie tą jausmą.

5. Bendravimas su žmonėmis. Po skyrybų apninka tuštumo jausmas. Rodos, jog tas skausmas net fiziškai jaučiamas. Žodis vienišumas kelia liūdesį. Bendrauk. Eik į vakarėlius, klubus, bet kur, kur turėtum galimybę bendrauti, būti tarp žmonių, nesijausti viena.

6. Valgymas. Čia kaip ir su nemiga - arba jauti nuolatinį alkio jausmą (nes skanus maistas teikia malonumą ir valgai ne todėl, kad esi alkana, bet todėl, kad gauni malonumą), arba neturi jokio apetito. Aš išvis nevalgiau kone savaitę, kol sulaukiau rimtų grasinimų atsidurti pas gydytojus. Valgyt reikia tiesiog prisiversti, tam, kad bent truputį padėtum savo kūnui tvarkytis su stresu. Jei susidūrei su pirmuoju variantu - susideliok veiklos tiek, kad turėtum kuo mažiau laisvo laiko užkandžiavimams, pakeisk valgymo malonumą sportu.

7. Saviįtaiga. Nuolat kartojau sau, kad esu velniškai stipri ir viską sugebėsiu pakelt, kad negaliu sau leisti palūžti. Niekam neleidau pagalvot, kad viduje jaučiuosi tarsi supjaustyta. Žinojau, kad draugai ir pažįstami “nebyliai” stebės, kuriam iš mūsų sunkiau. Neleidau sau nė karto išeiti iš namų nepasidažius, suveltais plaukais ir bet kaip apsirengus, neleidau sau netgi verkti (čia jau mano kraštutinumas. Jei norisi išsiverkti - verk, klyk ir išliek emocijas, jei Tau to reikia).

8. Išsikalbėjimas. Išsipasakok kaip jauties artimiausiam žmogui, išliek visas neigiamas emocijas, išsiverk ir stenkis kuriam laikui skyrybų temos nebeliesti. Nepasakok apie savo santykius ir skausmą bet kam. Leisk tai “žaizdai” pradėti gydyti ir nedraskyk kaskart kažką pajutus.

9. “Užkonservuoti” prisiminimai. Kol skauda, pasistenk, kad aplinkoje būtų kuo mažiau tą žmogų primenančių daiktų, nuotraukų, dovanų… Neišmesk, nes kai viskas praeis - gailėsies. O tikrai praeis.

10. “Ir tai praeis…”. Šitą frazę užsikabinau ant kambario durų, kad kasdien matyčiau. Neabejok, kad skausmas praeis. Pergyvensi kelis etapus: neigimą, pyktį, viltį, nuosmukį ir galiausiai suvokimą. Man svarbiausiai buvo neprarasti savigarbos ir savitvartos. Ir tai įmanoma, jei neprisiimsi aukos vaidmens, jei nesigailėsi savęs, jei iškelsi galvą aukštai ir sugebėsi įrodyti, kad pasaulis dėl to nesugriuvo. Jei sugebėjai gyventi iki sutinkant tą žmogų, vadinasi sugebėsi gyventi ir tada, kai jo nebėra šalia.

Kiek kartų aš girdėjau sakant, jog esu šalta arogantiška kalė. Man už nugaros. Kiek kartų buvau pavadinta miela. Į akis. Pirmojo teiginio sulaukiu dažniausiai iš moterų (natūralu), antrojo iš vyrų (irgi natūralu). Gerai, sąžiningai prisipažįstu, kad ir kaip liberaliai vertinčiau daugelį gyvenimo aspektų, vis dėlto turiu keletą taisyklių, kurias susikūriau pati sau dėl savo savigarbos, savisaugos, ambicijų ir tam tikrų gyvenimo pamokų:

1. Niekada nepasitikėk moterimi. Pirmąkart gavus gerą dozę šalto dušo nuo savo “draugės”, naiviai tikėjau, kad tai tik nepalankios gyvenimo aplinkybės. Antrąkart gyvenimas “dovanojo” dar geresnę “draugę” ir šįkart jau visą fontaną. Kad ir kaip ciniškai skambėtų - moteriška konkurencija anksčiau ar vėliau apsireiškia net ir draugių tarpe. Kvaila būtų šalintis žmonių, bet perdėtas pasitikėjimas (pasitikėjimas moterimi) anksčiau ar vėliau turi savų pasekmių.

2. Niekada nemiegok su vyru per pirmąjį pasimatymą. Galbūt šiek tiek nuvalkiota, bet gera taisyklė. Vienas ypatingas žmogus kartą man pasakė: “toliau sekso jau nieko nebėra”. Flirtas, prisilietimai, žaidimai - tinkamai tuo pasinaudojus gali išgauti begalinį malonumą. Pernelyg anksti suskubėjus rizikuoji ryte prabusti su savigrauža (vietoj to išsvajotojo puodelio kavos į lovą), lengvai prieinamos moters įvaizdžiu ir klausimu “o kas toliau?”.

3. Nepadaugink alkoholio viešose vietose. Man visada kelia gailestį moterys, kurios klubuose, baruose ar oficialiuose vakarėliuose kaip reikiant neapskaičiuoja alkoholio ir kraujo proporcijos savo organizme. Suprantu - visko pasitaiko, bet toks vaizdas išties apgailėtinas, nes į žmones, situacijas ir aplinką reaguojama neadekvačiai, koordinacija sutrinka, liežuvis kalba tai, ką blaivus protas uždarytų tolimiausioje kertelėje. Žodžiu - blogai, labai blogai.

4. Niekada nesitaikstyk su fiziniu arba emociniu smurtu. Esu dėkinga gyvenimui, kad to nepatyriau, bet net didžiausia meilė ir aistra nepateisina tokių dalykų. Man tai atrodo didžiausias santykių, jausmų, vyro ir moters pažeminimas. Visada sakiau - jei prieš mane bus pakelta ranka - bus pirmas ir paskutinis kartas, toliau seks durų trenksmas. Ir čia negali būti jokių pasiteisinimų.

5. Negalvok kas būtų, jei galėtum atsukti laiką atgal. Nes negali. Kas padaryta - padaryta. Tiek geri, tiek blogi dalykai virsta gyvenimo pamokom. Jei nepasimokei vienąkart, neabejok, kad sulauksi panašaus išbandymo antrąkart. Jei nepasimokei antrąkart… na, tada jau už genialumą tavęs niekas neapdovanos.

6. Negaišk laiko mąstydama ką kiti apie tave pagalvos. Žmonės kalba. Apkalba. Paskalos yra natūrali socializacijos dalis. Kurių galų nervintis dėl to ką pasakys tau nereikšmingi žmonės? Geriau mintis nukreipti pozityvesniems dalykams. Kodėl aš turėčiau jaudintis dėl to ką kiti pagalvos apie mane, jau verčiau tegu kiti jaudinasi dėl to, ką aš pagalvosiu apie juos.

7. Niekada nebūk trečia. Dėl savo savigarbos ir pagarbos šeimai kaip vertybei, niekada neleisčiau sau peržengti šitos ribos. Sako, kad kiekvieno asmeninis pasirinkimas eiti tiesiu keliu, ar kartkartėm pasivaikščioti takeliais. Na, man labiau patinka ten, kur matosi prošvaistės, man priimtini tik platūs horizontai.

Vaikystėje aš buvau jautrus vaikas. Jautri sau, jautri savo šeimai, aplinkiniams. Vėliau išmokau manipuliuoti ašaromis. Mano ex per tiek metų kažkokiu stebuklingu būdu taip ir neįgavo joms imuniteto, taigi turėjau didelį pranašumą… Mano mama sakydavo, kad turiu “talentą” verkti tada, kai to reikia, bet jau kuris laikas jaučiuos ”netalentinga”, net ypatingai gyvenimiškose situacijose mano jautrumas tūno kažkur sustingdytas. Nekenčiu, kai kam nors pasiseka pamatyti mano ašaras…

Pastaruoju metu vis dažniau sau užduodu klausimą: “kaip susikūriau visą šitą žaidimų aikštelę?” Visa tai, kas primena vaikiškas karuseles - su pakylimais ir nusileidimais, maloniais šiurpuliukais ir šleikštuliu, užmerktomis akimis ir drebančiomis kojomis… Tokiais emocijų pliūpsniais, kad norisi ne tik verkti, norisi tiesiog klykti. Ir kartais, labai labai kartais, naktimis, kai lietaus lašai slenka per šaltą stiklą, susisukusi į kamuoliuką aš leidžiu sau tyliai išsiverkti. Dėl minčių pertekliaus, sąžinės graužaties, prisiminimų ir nežinomybės… Ant juodos satino pagalvės lieka ne tik praėjusi naktis, bet ir vaikystės ašarų lašai, kurių ryte išsižada koketiškai žalios akys…